2014-09-02 21:29:03

Stop socialiniam parazitizmui

Pastaruoju visuomenėje netyla diskusijos dėl didinamų mokesčių, skylių valstybės ir „Sodros“ biudžetuose, karpomų pašalpų ir galbūt pensijų. Paskutiniu metu, o galbūt ir niekada, mūsų socialinė politika nebuvo subalansuota, bent jau taip tvirtina ekonomikos ekspertai, su kurių nuomone drįsčiau sutikti. Didžiausias visuomenės dėmesys sunkmečio metu yra skiriamas motinystės, nedarbo pašalpoms ir pensijoms.

Tačiau norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į kitą, mūsų mažiau pastebimą medalio pusę, vadinkime taip: socialiniu parazitizmu, kuris, tarp kitko, yra sunkiai spendžiama problema visame pasaulyje. Jis yra sunkiai pastebimas, kadangi visuomenės išlaidos, susijusios su juo, nėra įtrauktos į „Sodros“ ar valstybės biudžetus. Bet išsprendus šią problemą būtų sutaupomas nevienas milijonas mums šiuo metu taip reikalingų litų. Scenarijai, pagal kuriuos atsiranda socialiniai parazitai, labai panašūs. Paprastai asocialios ar labai vargingai gyvenančios šeimos vaikai subręsta, sulaukia pilnametystės ir galbūt (galbūt, nes dauguma iš karto pradeda asocialų ar nusikaltėlių karjerą) bando įsitvirtinti darbo rinkoje. Dažnas jų bandymas būna nevykęs, todėl jie kreipiasi paramos į atitinkamas institucijas. Parama yra suteikiama, kartais ne tik pašalpos forma, bet ir socialiniu būstu.

Turėdami pašalpą ir stogą virš galvos, jie nustoja progresuoti, kadangi jų poreikius beveik visiškai patenkina valstybė (tai yra dalinai kiekvieno iš mūsų sąskaita). Tenkinant likusius savo poreikius šie individai dažniausiai tampa destruktyviais visuomenės elementais. Prie pašalpų „prisidurinėdami“ jie pažeidinėja įstatymus, vagia, žaloja, žudo... Nepamirškime, kad tai mes, valstybė, jiems duodame pinigų, iš kurių jie pavalgę ir apkvaitę alkoholiu vėliau turi energijos mus plėšti. Kitaip sakant, jie ne gyvena, o tiesiog vegetuoja mūsų sąskaita. Ar mes esame tuo patenkinti?  Kalbant apie socialinius būstus, dažniausiai jie yra koncentruoti vienoje teritorijoje, kur klasterio principu tokios asocialios šeimos sustiprina savo parazitavimą. Ilgai trunkančios išgertuvės, vegetacija už mūsų pinigus. Tokios vietos tampa saugia užuovėja tolesnei jų degradacijai. Po truputį visas kvartalas persismelkia ta dvasia, nekilnojamo turto kainos krenta, į aplinkinius namus pradeda keltis tik žemesnio socialinio sluoksnio piliečiai ir aplinka tampa socialine bedugne. Vieta kurioje sėkmingai gali vešėti parazitizmas. Čigonų taboras Vilniuje yra puikus tokio parazitizmo pavyzdys. Sprendžiant taboro problemą, produktyviausiai veikia žmogaus teisių gynimo institucijos, priėmusios teisinius sprendimus palankius veltėdžiams, sprendimus, kurie baudomis ar kompensacijomis dar labiau sekina mūsų biudžetą. O tuo metu dauguma taboro gyventojų toliau nevaržomai skleidžia socialinį užkratą. Nors tai ryškiausias pavyzdys, tačiau taboras nėra išimtis, Lietuvos miestuose ir miesteliuose yra ne viena panaši vieta. Panašias vietas teko matyti ne vien čia, gimtinėje, tai yra tarptautinė problema, kurią spręsti šiame humaniškame amžiuje yra sunku. Problema egzistuojanti visoje Europoje, o humaniškoji Europos teisė dažniausiai juos gina, pateisindama tai kultūriniu savitumu ar liberalia žmogaus laisve.  Liberalizmas mūsų žemyne, pradedantis dominuoti kaip politinė doktrina, leidžia žmonėms degraduoti, jei tai „jų pasirinkimas“, net jei jis užslėptas jų pasąmonėje. Pavyzdžiui, ankščiau jiems palūžus psichologiškai, ar dėl to, kad jie kilo iš asocialios aplinkos, ar tiesiog nesugeba prisitaikyti visuomenėje. Pasakysiu gal kiek per aštriai, tačiau: liberalizme mes galime pasmerkti žmogų lėtai mirčiai, kurią mes patys dar ir finansuojame, nejausdami jokios sąžinės graužaties. Kažkas gal pasakys, kad jie to ir nusipelnė, bet, manau, niekas nenorėtų išlaikyti tokios šeimynėlės „iš savo kišenės“, ir kol šios problemos neišspręstos, visi tai darome solidariai. Autoritarinės santvarkos šios problemos sprendime yra pažengusios kur kas toliau. Dar daugelis atsimena socializmą (jei nebe, turime kaimyninę Baltarusiją) ir tai, kad tuomet nebūdavo tiek valkatų, nebuvo tokių ir tiek parazitizmo irštvų, kiek yra dabar. Tokiuose režimuose, socialiniai atskalūnai yra pajungiami bendram, visuomenei naudingam darbui, dažnai ir prievartinėmis priemonėmis. Tokiuose režimuose žmogaus laisvė degraduoti yra suvaržoma, suvaržomos, žinoma, ir kitos laisvės (o tai nėra gerai), tačiau tai jau atskira tema. Net mūsų demokratinis režimas mus varžo, tikrai nesame visiškai laisvi, kitaip dėl daugybės individų per didelės laisvės įsivyrautų radikali anarchija.  Politologai sutiks, kad mūsų laisvoji demokratija irgi yra savitas autoritarinis režimas kuriame, teoriškai – 51 procentas valdo likusius 49, praktiškai – daug mažesnis procentas elito valdo daug didesnę masę, turbūt santykiu 10 su 90. O jei tų, kuriuos reikia suvaldyti, yra daug mažiau nei 49 procentai? Vadinasi dabar mūsų visuomenei trūksta tik ryžto imtis priemonių, nesupraskite neteisingai, nebūtinai kraštutinių prievartinių priemonių. Ir visgi ar tai yra nehumaniška, net jai ir per prievartą, vegetuojančią būtybę paversti tikru žmogumi? Einant labai humanišku keliu šiai problemai spręsti, ko gero, prireiktų armijos psichologų ir socialinių darbuotojų, kurie turėtų sukurti programą, pagal kurią kiekvienam individui būtų galima pažadinti norą progresuoti ir bristi iš šios bedugnės, o vėliau integruoti juos į sveiką visuomenę. Tokia investicija turėtų atsipirkti individui sugebėjus integruotis į darbo rinką, be to, būtų nutraukiamas ciklas, dėl kurio jų palikuonys ateityje liktų tame pačiame socialiniame dugne. Be abejo, įgyvendinant tai vyriausybiniu lygmeniu, susidarytų naujas didelis biurokratinis monstras, siurbiantis, vėlgi, visų mūsų lėšas.  Kad tai supaprastintume, galima būtų pasinaudoti idėja, kad privatus sektorius ar tiesiog piliečiai, dažnai sugeba išspręsti problemas greičiau ir efektyviau. Jiems talkinti galėtų nevyriausybinės organizacijos, o Vyriausybė galėtų tik nutiesti kelią paruošdama įstatyminę bazę ir susikoncentruodama ties tokių projektų finansavimu. Galbūt tik daliniu, gal gudrūs verslininkai einantys išvien su nevyriausybinėmis organizacijomis čia rastų savo naudą ir dalį kaštų kompensuotų patys.  Kodėl valstybė turėtų finansuoti tokius projektus? Laikui bėgant socialiniai parazitai nustotų ėmę iš valstybės, o pradėtų jai mokėti mokesčius. Kodėl mes, piliečiai, turėtume siekti tokių pokyčių? Todėl, kad filosofija „žmogus žmogui vilkas“, privedė prie pasaulinių karų, sugriovė Romą. Ar mūsų visuomenė nebūtų stipresnė, jei joje būtų mažiau silpnosios grandies? Ar nesaugiau būtų mūsų miestuose ir miesteliuose, neliktų kvartalų, į kurios baisu įkelti koją dėl estetinės ir kriminogeninės būklės?

Nuoroda į orginalią publikaciją